Sagė-gėlytė. Vilnos vėlimas, siuvinėjimas karoliukais

Sniego baltumo grybukas

Saulės šokis ežere

Gamtos įkvėpta, mano sueiliuota

Garsiai barbena lietus į palangę,

Dangų nutvieskia žaibas staiga.

Štai sududena griausmingas perkūnas

Ir vėl sublyksi žaibo šviesa.

O po kiek laiko jau traukiasi debesys,

Pamažu nugrimsta ramybėn gamta.

Ir mūsų gyvenime - ko tik nebūna,

Tai lydi romusis štilius, tai vėjavaikė audra.

Vakarykščiai pamąstymai prie atviro lango

Tamsiame, bet giedrame nakties danguje 

šviečia pilnatis, spingsi žvaigždės...

Pievoje griežia nenuoramos žiogai, 

medžioja pusiau laukinės katės...

Čia pat, aplinkui, rodos, kad sustojęs laikas,

dvelkia ramybe, tačiau tuo pat metu 

ir judėjimas niekur nedingsta, sukasi Žemė, 

viskas keičiasi, juda, vyksta ir įvyksta...
Kaip svarbu kartais stabtelti ir pagauti tas ramybės 

akimirkas ir atsikvėpti, įsiklausyti į save, įgauti jėgų, 

šviežių minčių naujiems, dar nepatirtiems 

žygiams ir atradimams...

Skylės sieloje

Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis. Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė: „Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.
Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis. Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti. Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.
Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies. Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.
Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.
Galiausiai išaušo ir tokia diena.
Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:
„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.
Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.
Kai tu su kuo nors bariesi ar sakai kam nors nemalonius žodžius, tu palieki pašnekovo sieloje tokias pat skyles, kokios žioji vartuose.
Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti. Tačiau žaizda visuomet liks. Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą. Žaizda lieka. Žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos.
Draugai – tai retas ir brangus turtas! Jie priverčia tave nusišypsoti ir padrąsina, kai to reikia. Jie pasirengę tave išklausyti, kai tau to reikia. Jie parodo tau tai, ką turi brangiausio – savo širdį. Parodyk savo draugams, kaip jie tau brangūs.

Šaltinis:  mintys.lt

Saulėlydis...

Telefono dėkliukas. Mezgimas, siuvinėjimas kryželiu.