Po ilgų maldos ir griežto apsimarinimo metų vienas atsiskyrėlis nusprendė jau pasiekęs tobulumą.
Kitas atsiskyrėlis buvo ne mažiau pamaldus, tačiau tiek pat geras ir atlaidus. Pasišnekučiuodavo su keliaujančiais piligrimais, guosdavo paklydėlius, priglausdavo bėglius.
„Jis gaišta maldai ir meditacijai skirtą laiką”, – galvodavo pirmasis atsiskyrėlis, nepritardamas dažniems, nors ir nedideliems savo kaimyno trūkumams. Norėdamas jam parodyti, kaip toli šiam iki šventumo, atsiskyrėlis nusprendė prie savo urvo angos kaskart, vos pastebėjęs kaimyno klaidą, dėti po akmenį.
Po kelių mėnesių priešais urvą išaugo pilkų ir sunkių akmenų siena. O viduje sėdėjo užmūrijęs atsiskyrėlis.
Kartais savo širdyje iš kasdienybės apmaudo, neišspręstų problemų, tylos, įniršio pasistatome sienas.
Pati svarbiausia mūsų užduotis – neleisti augti mūro sienai savo širdyje. O ypač saugotis, kad netaptume akmeniu kitų sienose.
Autorius: Bruno Ferrero
Šaltinis: mintys.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą