Kalba, verta pagarbos!

Maža mergaitė iš Žemės planetos tvirtai ir įkvepiančiai kalba suaugusiems žmonėms ir karštai gina tai, kas jai labai brangu: Žemę, gamtą, gyvūnus, vaikus, taip pat ir save. Kalba, verta pagarbos!

Išmintingi žodžiai

Gyvenimas - lyg kavos puodukas...

Krokai slapukai

Krokai slapukai

Metas knygai

Andersenas Neksė Martinas

"Ditė - žmogaus kūdikis"

    Ši knyga man paliko gilų įspūdį, sukėlė įvairiausių minčių bei jausmų. Manau, kad ji tikrai verta dėmesio. Žemiau rasite kelias ištraukas iš šios knygos. Gal būt rasite įdomių minčių ir sau. O gal susidomėsite ja ir panorėsite perskaityti visą knygą.

Žmogus gimė

Visatos erdvėje priskaitoma apie pusantro milijardo žvaigždžių, ir, kaip žinoma, žemėje gyvena pusantro milijardo žmogiškų būtybių. Vienodas skaičius! Ne veltui senovėje sakydavo, kad kiekvienas žmogus gimstąs po savąja žvaigžde.

Žemėje pastatyta šimtai brangiai kaštuojančių observatorijų – ir lygumose, ir kalnų aukštybėse; ir dirba tose oservatorijose tūkstančiai talentingų mokslininkų, apginkluotų pačiais jautriausiais aparatais, ir kasnakt tyrinėja pasaulio erdvę, stebi ir fotografuoja. Visą savo gyvenimą jie dirba vieną darbą, - stengiasi padaryti savo vardą nemirtingą, - surasti naują žvaigždę, pridėti dar vieną naują „dangaus kūną“ prie pusantro milijardo jau žinomų, besisukančių vistaos erdvėje.

Kas akimirka gimsta žemėje nauja žmogiška būtybė. Įsižiebia naujas švyturys, nauja žvaigždė, kuri, galimas daiktas, bus nepaprasto grožio šviesulys ir, šiaip ar taip, pasižymės savuoju, dar niekuomet nematytu spektru. Kiekvieną akimirką žemę sveikina nauja būtybė, kuri, gal būt, yra geniali ir skleis aplinkui gėrį, grožį. Kiekvieną akimirką kažkas, dar niekuomet nematyta, virsta kūnu ir krauju, juk nė vienas žmogus nėra kito kopija, ir jis pats yra nepakartojamas reiškinys. Kiekviena nauja būtybė panaši į tas kometas, kurios tik kartą per amžius perkerta žemės orbitą ir tik trumpą laiką nubrėžia ties ja savo šviesų kelią. Akimirkos fosforescencija tarp dviejų tamsos amžinybių! Ir žmonės džiaugiasi kiekviena naujai įsižiebusia žmogaus gyvybe! Stovi prie naujagimio lopšio ir žiūri į jį, stengdamiesi įspėti, ką nauja atneš jis pasauliui?

Deja! Žmogus nėra žvaigždė, kurią suradęs ir užregistravęs gali pelnyti sau garbę. Labai dažnai jis tėra tik neprašytas svečias, slaptai įsmukęs pasaulin už nugaros dorų, nieko neįtariančių žmonių, ir nelegaliai praėjęs devynių mėnesių skaistyklą. Ir teapsaugo viešpats ateivį, jei jo „dokumentai nėra tvarkoj“!

Serinės kūdikis drąsiai praskyrė sau kelią į margąjį pasaulį. Kaip lašišiukas, šokantis prieš srovę, peršoko jis visas kliūtis: ašaras, įtikinėjimus, vaisių žudančias priemones. Ir šit pamplys raudonu, raukšlėtu veidu pasirodė žmonių akims. Dabar jam reikėjo pamėginti sušvelninti jų širdis.

Buržuazinė visuomenė greitai sutvarkė su šiuo neprašytu svečiu savo sąskaitas; be abejo, kiekvienas naujai gimęs žmogus tampa nauju dėmeniu bendroje žmonijos sumoje, bet, prieš jį pripažįstant oficialiai, dar turi būti: sužieduotuvės, vestuvės, tėvai privalo įsigyti namų reikmenis, pradedant lopšiu ir vaiko vežimėliu, o paskui, kai vaikas išaugs, vėl bus reikalingi sužieduotuvių žiedai, vestuvės, ir atsiras naujų vaikų. Bet dažniausiai nieko to nesti, jei kūdikis išdrįsta, kaip Serinės duktė, ateiti į pasaulį kaip apgailėtinas pavainikis.

Dėl to su ja jau nuo pirmos minutės kiti ir elgėsi be jokių sentimentų, nesiskaitydami su jos gležnumu ir bejėgiškumu. Neteisėtai gimusi – buvo pažymėta raštelyje, kurį pribuvėja perdavė mokyklos mokytojui; neteisėtai gimusi – buvo vėliau parašyta ir gimimo metrikoje. Ir pribuvėja, ir mokytojas, ir pastorius – visi ėjo išvien, būdami pirmi teisingi keršytojai už pažeistą tvarką, visi nuoširdžiai plakė kūdikį. Kokia nauda mergaitei iš to, kad jos tėvas vienkiemio savininko sūnus, jei jis nepripažino savo tėvystės – atsipirko nuo vestuvių ir viso kito. Mažytė buvo lyg ir koks išsigimęs navikas, šašas ant sveiko darbščios, gerai sutvarkytos visuomenės kūno.

Žmogus mirė

Visatos erdvėje priskaitoma apie pusantro milijardo žvaigždžių, ir, kaip žinoma, žemėje gyvena pusantro milijardo žmogiškų būtybių. Vienodas skaičius! Ne veltui senovėje buvo sakoma, kad kiekvienas žmogus gimstąs po savąja žvaigžde. Ir lygumoje, ir lygumoje, ir kalnų aukštybėse pastatyta šimtai brangiai kaštuojančių observatorijų, dirba tose observatorijose tūkstančiai talentingų mokslininkų su pačiais jautriausiais aparatais, jie kasnakt tyrinėja visatos erdvę, stebi ir fotografuoja. Visą savo gyvenimą jie dirba vieną darbą – stengiasi palikti nemirtingą savo vardą, surasti naują žvaigždę arba užregistruoti senos dingimą: ar tarp pusantro milijardo žvaigždžių, besisukančių visatos erdvėje, pasidarė vienu dangaus šviesuliu daugiau ar mažiau?

Kas sekundę miršta žemėje viena žmogiška būtybė. Užgęsta šviesulys, kuris jau niekuomet vėl neužsidegs, užgęsta žvaugždė, gal būt, nepaprasto grožio, ar bent išsiskirianti savu, anksčiau niekuomet nematytu spektru.

Kas sekundę žemę palieka žmogiška būtybė, kuri, galimas daiktas, buvo geniali, skleidė aplink save gėrį, grožį. Niekuomet anksčiau nematytas, nepakartojamas stebuklas, virtęs kūnu ir krauju, nustoja egzistavęs.  Juk nė vienas žmogus nekartoja kito, ir pats yra nepakartojamas. Kiekviena žmogiška būtybė panaši į tas kometas, kurios tik kartą amžinybėje perkerta žemės orbitą ir tik trumpą laiką brėžia ties ja savo šviesos kelią. Akimirkos fosforescencija tarp dviejų nebūties amžinybių!

Taigi žmonės sielvartauja dėl kiekvienos užgęsusios žemėje žmogiškos būtybės! Stovi prie mirties patalo nuliūdusiais veidais ir sako:“Žiūrėkite, koks nuostolis pasauliui, neįkainojamas nuostolis! Žiūrėkite, koks stebuklas viešėjo mūsų žemėje!“

Deja! Ditė nebuvo užgesusi žvaigždė, kurios palikta vieta visatos erdvėje turi būti užregistruota visiems laikams. Ji buvo neprašyta viešnia, vogtinai šmurkštelėjusi į šviesą, bent buvo priimta kaip tokia. Sunkiai, vargais negalais prasiskynė ji kelią į margąjį pasaulį. Ir, tapusi vienu iš pusantro milijardo vienetų, sudarančių žmonijos masę, griebėsi savo darbo ir nepailstamai dirbo iki gyvenimo pabaigos. Ji praturtino pasaulį, bet to niekas nepastebėjo. Ji buvo ir liko viena iš nesuskaičiuojamų bevardžių darbininkių. Žmogaus kūdikis – štai jos tikras vardas, o jos skiriamoji žymė – sugrubusios, šiurkščios rankos.

Ditę palaidojo toje kapinių vietoje, kur laidojami vargšai, kur kapų kauburėliai paprastai yra trumpaamžiai, - juos reikia kaip galima greičiau sulyginti su žeme, kad būtų vietos kitiems mirusiems. Ji palaidota visuomenės lėšomis: tai buvo vienintelė pagarba, pareikšta jai per visą jos gyvenimą, bet ir ta tiktai priverstinė!..

Ar Ditei pavyko sušvelninti žmonių širdis?

Šaltinis: knyga Andersenas Neksė Martinas „Ditė – žmogaus kūdikis“, 1957